7 XX a. dešimtmetis

Tags

Dailininko K. Ramono ankstyviausių išlikusių kūrinių datos prasideda 1967-taisiais. Daugiausiai, tai lino raižiniai, monotipijos, kartono ir kitų eksperimentinių technologijų vienkartiniai bei mažo tiražo spaudiniai. Šias metais dailininkas vyko į Kaukazo kalnus, sukurtas kalnus vaizduojančių monotipijų ciklas pavadintas Chosta, merginos portretas – Šagane.

Ypatingos plastinės raiškos elegancijos pasiekta didelio formato lino raižiniuose – 1968 m. kūrinyje „Trys mergelės” ir 1969 m. „Jaunystė”.

3 mergelės 68 KR jaunyste

1967-1972 ofortai.

28-oji personalinė paroda

KRamonas_28PP_Arka
2007-01-20
Vilniaus „Arkos” galerijoje pristatyta 28-oji Kęstučio Ramono personalinė paroda. Joje rodoma kolekcija, kurios darbai baigti ne vien šiemet, bet ir beveik prieš dvidešimtį metų. Autorius sakė, kad nebuvo lengva atrinkti piešinius, nes kiekvienas jų savaip artimas, brangus ir vertas būti parodytas visuomenei. „Norėjau, kad susikalbėtų darbas su darbu”, – paaiškino.

Parodoje pristatomi įvairių technikų darbai, pagrindinis kūrėjo idėjų šaltinis – gamta, jos motyvai, išreikšti mažorinių ir minorinių sąskambių įspūdžių tonacijomis. „Noriu, kad gamta būtų tokia, kokią ją sukūrė Dievas. Nors ji ir taip tobula, tad aš stengiuosi tiesiog interpretuoti”, – kalbėjo Ramonas. Jis prisipažino apgailestaująs, kad ne kiekvieno sąmonėje spurda suvokimas, jog kiekvienas gamtos žiedelis bei lapelis yra gamtos stebuklas. Esą mes nevertiname ir nesaugome šio turto. Užtat menininkas nepaprastai žavisi japonais dėl jų išpažįstamo gamtos kulto.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/improvizacijos-gamtos-motyvais/106268

„Aš pažinau karalių tavyje…“

Tags

Prof. habil. dr. Ona Voverienė. „Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2011) » 2011 m. gegužės 19 d. Nr. 10 (454)

Nedaug gyvenime sutikau kūrėjų su ypatinga, sunkiai žodžiais išreiškiama karališka žyme, jų siluete, laikysenoje, veide, veikloje, bendravime su žmonėmis. Jie buvo įvairių profesijų – poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, diplomatas Stasys Lozoraitis, kunigas prelatas Juozas Prunskis, kardinolas Audrys Bačkis, poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Kęstutis Genys, knygotyrininkas Levas Vladimirovas, gamtosaugininkas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pedagogas psichologas Vladas Voveris, diplomatas Antanas Dambrava, dailininkas Kęstutis Ramonas…

Visi jie panašūs – visų pirma didžia, gražia siela, susikaupimu, santūrumu, būdo švelnumu, geranoriškumu, įgimta elegancija ir, matyt, labai nelengvai išugdytomis aukštos kultūros savybėmis, išskiriančiomis juos iš visų kitų, atkreipiančiomis į juos daugelio žvilgsnius. Mokslo ir mūsų kultūros istorijai nebūdinga kalbėti apie jų subjektus, mums svarbu tik jų pasiekimai. O juk jaunųjų kartų ugdyme svarbiausia yra asmenybė, jos įkvepiantis pavyzdys. Juk tik asmenybė gali išugdyti asmenybę. Pagal jas kūrėjas matuoja ir save, stengiasi būti į juos panašus. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų Tautos kultūroje tiek maža tyrimų, atskleidžiančių kuriančios asmenybės vidinį pasaulį, išryškinančių jos įtaką talentų ir asmenybių tapsmui – ir ne tik savo kūryba ir jos rezultatais, bet ir asmeninėmis savybėmis, net ir savo buitimi, darančių juos pavyzdžiais, siektinais idealais.