Augustas Ramonas, dailininkas, vertėjas, žurnalistas, 2017

Retas menotyrininkas imtųsi apibendrinti sunkiai aprėpiamą Kęstučio Ramono kūrybinę veiklą – kas keletą metų, kiekvieną naują dešimtmetį, dailininkas renkasi naują kryptį, naują estetinės raiškos sistemą. Dizainas, kaligrafija, iliustracija, estampinė grafika, ekslibris, tapyba, dailės pedagogika ir visuomeninė veikla. Šio plataus repertuaro pakaktų ir keliems kūrėjams.

Stilistinės dailininko raiškos parabolė: nuo 1967 metų laikotarpio abstrakcijų iki dekoratyvinio ornamentalizmo 8-9 dešimtmečių sandūroje, vėlesnis grįžimas prie ekspresyvios abstrakcionizmo estetikos, platus emocinis spektras: nuo statiškų, lyrinių, netgi sentimentalių kūrinių iki jėga trykštančio, per paveikslo rėmus besiveržiančio jausmų viesulo. Estetizuotos grafikos linijos dominavimo ir dekoratyvaus ženkliškumo laikotarpį XXI amžiuje vėl pakeitė spalvinių dėmių potvyniai ir puantilistiniai teptuko taškų staccato. K. Ramonui būdingas ypatingas įvairiapusiškumo siekis, intelektualus smalsumas pasireiškiantis stilistinių bandymų gausa ir kūrybos sričių įvairove. Tai nėra progresinis dailininko augimas link abstraktyviojo ekspresionizmo ar link dekoratyviojo ornametalizmo. Tai greičiau koncentriniai ratai – Meistras ir jo kūrybos pasaulis visada buvo „čia“.

XX a. 7 dešimtmetyje – brandžios dailininko kūrybos pradžia sutapo su didžiausiu kūrybiniu lietuvių dailės pakilimu į tokią viršūnę, kurios aukštumų lietuvių nacionalinės dailės raida, galbūt, nebepasieks niekada. Ideologų skelbta „atšilimo“ pabaiga Lietuvoje neįvyko ir kvietimas sugrįžti prie akademizmo ištakų lietuvių dailininkų neįtikino. Tuo laikotarpiu dailininkų ir kitų meno sričių kūrėjai entuziastingai ir rezultatyviai ieškojo nacionalinės estetikos bruožų, kūrė abstrakčias ir dekoratyvines tautinio tapatumo stilizacijas. K. Ramonas buvo vienas iš gausią, iki tol neregėtą kūrybiškumo laviną sukėlusių dailininkų būrio dalyvių.

Kęstutis Ramonas gilinosi į abstrakčiąją dailę, jo ankstyvuosiuose kūriniuose akivaizdūs kūrybiniai dialogai su Umberto Bočioni („Dviratininkai“, 1971), Žoakinu Miro ir Poliu Klė („Prie žaliųjų versmių“, 1972), Pablo Pikasu ir Stasiu Krasausku („Trys mergelės“, 1969), Fernanu Leže („Šiluminių trasų tiesėjai“, 1974). Dailės kritikų dažna „klišė“: neva dailininko kelio esmė ir yra būtinosios svetimų įtakų patirtys, nuolatinis augimas ir ieškojimai ko nepametus. Skirtingai nei menotyrininkų bendruomenėje, kuriems įtakų ir sekimų įžiūrėjimas yra vienas pageidaujamų veiklos rezultatų, profesionalams kūrėjams – priešingai, tokia diagnozė būtų negarbinga. Akivaizdu, kad keliolikos metų profesinį dailinį išsilavinimą įgijęs dailininkas, kaip ir Kęstučio Ramono atveju, pro akademijos duris išeina jau tapęs brandžiu profesionalu, menininkų bendruomenės nariu, pats pasirenkantis, kuriam iš kolegų ar praeities kūrėjų pasiųsti „kūrybinį laišką“.

Bene pirmoji tarp kultūros teoretikų abstrakcijos pradą Kęstučio Ramono kūryboje konstatavo dr. Irena Koskevičiūtė, 1998 metais recenzuodama jo kūrinių parodą. Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, ne kartą kalbėdamas K. Ramono personalinių parodų atidarymuose (nuo 2005-jų) sakydavo: „Pastaruoju metu pamažu komercialėjančiai meno abstrakcijai Ramonas grąžina prasmę, grąžina naują kvėpavimą.“

Kokie bebūtų puikūs, 7 ir 8 dešimtmečiai praėjo, tačiau K. Ramonas juose nepasiliko, nesitenkino surastais sprendimas, o siekė vis naujų ir naujų galimybių. Paskutiniuoju XX a. dešimtmečiu tradicinės grafikos technologinės raiškos priemonės K. Ramono kūriniuose pradėjo savo negrįžtamą konvergenciją su tapybiniais efektais, o nuo 2005-ųjų, grafika galiausiai ištirpsta spalvinėse dailininko drobėse. Vėlyvuoju laikotarpiu dažnas jo technologinis sprendimas: ankstesnių grafikos kūrinių skaitmenizavimas ir jų fragmentų panaudojimas naujuose tapybos kūriniuose. Savo paveikslų nepalieka ramybėje po keletą metų, juos tobulina, keičia, kartais gadina. Net ankstesnius tiražinius šilkografijos ar oforto atspaudus autorius dažnai papildo ranka – spalvinimu, linijomis, geometriniai ir amorfiniais plėmais. Cechinio skirstymo į grafiką ir tapybą K. Ramono kūryboje tiesiog nebeliko.

Kūrinių pavadinimų kategorija iš socialinės, daiktinės sferos pakito etinę, emocinę, pavyzdžiui: jutiminę – „Nerimo naktis“, „Grėsmė“; filosofinę – „Pradžių pradžia“, „Vertikalė“. Abstraktus K. Ramono ekspresionizmas čia pilnai išsiskleidžia, neša autorių ir žiūrovą į paslaptingą, nematytą gamtos ir kosmoso (gal net ne mūsų galaktikos) pasaulį.

Pažinti įvairius stilius ir būti kūrybingais, autentiškais, originaliais jaunuosius dailininkus K. Ramonas 30 metų mokė nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, per tą laikotarpį jo mokiniais pabuvojo apie 1000 dabartinių dailininkų ir dizainerių. Dailės pedagogo misija – raiškos priemonių įvairumo skatinimas, būtinybė žinoti viską apie dailę ir jos technologijas, atsakyti į visus klausimus – sutapo ir su paties dailininko charakteriu bei jo paties kūrybinių atradimų troškimais.

Dailininko estampinių parodinių kūrinių temos yra fundamentalios iki trivialumo – Darbas,  Sportas, Šeima, Gamta ir Lietuvių etnokultūra. Iš dalies taip yra dėl to, kad parodiniai dailės renginiai sovietiniais laikais buvo organizuojami pagal kuratorių užmanymus, lygiai kaip ir dabar, tačiau savo paveiksluose K. Ramonas sprendė savus formos ir estetikos uždavinius.

Portretų piešiniai: 7-tą ir 8-tą dešimtmečiais sukurta per 100 portretinių kūrinių, kuriuose kelionėse po Lietuvą sutikti žmonių psichologiniai portretai perteikti pastelės, tušo, guašo grafinėmis priemonėmis, kai kurie jų įgyvendinti šilkografijos technika. Tikslia kaligrafo ranka dailininkas kaskart sukuria naują apibendrintą tipažą, savitą jo emocinį ir psichologinį scenarijų: trapumas arba jėga, elegancija arba brutalumas, vylius, įtarumas, puikybė, džiaugsmas arba nerimas. Labiau nei asmeninių portretuojamojo savybių ieškoma tipinės psichologinės funkcijos, bendrinių žmogiškųjų dvasinių savybių raiškos. Tai kaligrafijos ir psichologijos jungtis.

Abstrakcijos principas yra esminė emblemos savybė, ją K. Ramonas įgyveno kurdamas grafinį dizainą: logotipus bei taikomosios grafikos kūrinius, įvairius asmenis, įstaigas bei reiškinius įprasminančius ženklus. Tarp 8 dešimtmečiu sukurtų ženklų, išgyvenusių iki šių dienų – nesenstančio grafinio dizaino pavyzdžiai: žurnalo „Kultūros barai“, leidyklos „Mokslas“, A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir kiti logotipai. K. Ramono sukurtas M. K. Čiurlionio menų gimnazijos logotipas tarnavo 25 metus, vėliau mokykla atsinaujino ir pakeitė „vaikiškesniu“.

Sukurta per 150 ekslibrisų. Nuo 1971 metų stengtasi dalyvauti visose įmanomose ekslibriso parodose Lietuvos ir užsienyje. Šioje mažųjų formų grafikoje abstraktaus modernizmo bruožai dar ryškesni, ekslibrisas tapo stiliaus ir technologinių bandymų poligonu.

Dailininkas priklauso „Individualistų“ kūrybinei grupei, yra ir menininkų klubo „Plekšnė“ narys, taigi yra tarp „paveikslinės“ dailinės kultūros atstovų. Kelias parodas dailininkas yra surengęs netradicinėse patalpose, šiuolaikiniuose komerciniuose ir viešuosiuose interjeruose. Neretai šios architektūros kaimynystė palanki, nes kyla tam tikros stilistinės sąšaukos tarp šiuolaikinių bei 7-8 dešimtmečių K. Ramono kūrinių ir klasika tapusio, kas 30 metų į madą grįžtančio Bauhauzo bei skandinaviško minimalizmo stiliaus architektūroje ir aplinkos dizaine. Ornamentinio-dekoratyvinio prado K. Ramono kūrybos paveldas taip pat „nesensta“ – pavyzdžiui: 2015, 2016 m. pavasario „Versace“ mados namų pavasario kolekcijų estetika yra tapati jo 8 dešimtmečio „Mildos“ ir „Eglės“, „Lelevelio“ ir „Mickevičiaus“ grafinio dizaino kūrinių secesiškajam kaligrafiškumui.

Ilgiuosi tos linijų elegancijos skambėjusios skaidria smuiko solo paveiksluose „Trys mergelės“, „Milda“, „Kultūros barų“ ir „Mokslo“ leidyklos emblemose ir baiminuosi neaprėpiamų „Pradžių pradžios“, „Nesustabdomo laiko“ dimensijų, tačiau menininkui juk neįsakysi – dailininkas „gieda savo giesmę“.

Advertisements