Dr. Krescencijus Stoškus apie parodą galerijoje „ARKA”.

Prisipažinsiu: Kęstučio Ramono jubiliejinė paroda – man buvo netikėtas ir nuostabus atradimas. Ne tik dėl to, kad čia kažkokiu ypatingu būdu į vieną vietą susijungė aibė jubiliejų: 80–metis nuo menininko gimimo,  kūrybinės veiklos 60-metis,  40 pedagoginio darbo metų ir galų gale apvalus  personalinių parodų skaičius – 30. Užbūrė pačios kūrybos unikalumas, savitumas. Tiksliau sakant, jos pasirodymas vienoje vietoje. Žinoma, buvau kai ką matęs grupinėse parodose. Turiu ir Kęstučio dovanų. Viena iš jų –  impresionistiškai šiltas Onos ir Bernardinų bažnyčios kompleksas. Bet pirmąsyk turėjau progos atlaikyti tokią įvairią ir nelauktai įtaigią vienas kitą pranokstančių ir gana įvairių darbų ataką.

Grupinės parodos yra neabejotinai geras dalykas, bet turi vieną trūkumą – čia dėmesį visada prikausto atraktyvesni, keistesni ar madingesni ir labiau pagarsėjusių autorių darbai. Santūresni, tradiciškesni, atsargesni ir daugiau susikaupimo reikalaujantys kūriniai dažniau šokte prašokami. Taip, matyt, nutiko ir man, kad iki šiol pro Kęstučio kūrybą begėdiškai prabėgdavau ir aš. Sunku buvo patikėti, kad tas kuklus žmogus, kurį jau, rodos, neblogai pažįsti ir su kuriuo kartais net aštrokai pasiginčyji, savo dirbtuvėje yra įkalinęs tokius unikalius dalykus, tokius (sakau tiesiai) šedevrus.

Sunku buvo patikėti, kaip šitas išoriškai ramus, bet bendravime liepsnojančių jausmų žmogus gali kurti taip kruopščiai detalizuotus ir tokias gausybes formų subalansuojančius, tokios griežtos disciplinos, santūrumo ir net asketiškumo kūrinius. Bet svarbiausia, čia nematyti to, kas šiuolaikiniame mene jau yra virtę liguistai plintančiomis natūralaus pasaulio irimo, chaotizavimo, išbalansavimo, išglerimo, padrikumo tendencijomis, lengvabūdiško spontaniškumo pozų pozomis. Kartais jis be galo lakoniškas – kelios linijos, abstrakčios plaukų bangos ir portretas baigtas. O kartais stebina pedantiškas trūkinėjančių ir įmantriai lūžinėjančių linijų rezginys, medžių žievės trūkinėjimus primenančios linijų pynės, nesuskaičiuojama brangenybes asocijuojančių žiedų, monetų, egzotinių vaisių gausa. Bet visur jis santūriai išryškina kiekvieno paveikslo sudedamąsias dalis ir kaip patyręs vaistininkas ar chemikas jas jungia į tokį vieningą ir sutartinai sąveikaujantį ansamblį, kuris žiūrovų galvose pagimdo gana apibrėžtus jaudinančius gyvenimo vaizdinius,  prasmes ir vertes.

Šiek tiek gaila, kad pats menininkas tų reikšmių neįvardina ar net rizikingai jas slepia po kodiniais pavadinimais. Žinoma, dabar tokie vėjai… Ir jie turi racijos: pavadinimai dažniausiai apriboja, susiaurina reikšmių laukus. O menininkui visada rūpi, kad jis būtų kuo platesnis, turtingesnis, atviresnis Sugalvotį akiratį plečiančius pavadinimus tikrai nėra lengva. Bet vis dėlto toks pasirinkimas neša ir didelius nuostolius. Jis apskritai atpratina publiką nuo prasmės ieškojimų (meno kritikai šiandien apie jį jau irgi nekalba), todėl šiandien ji jau lengvai praeina pro pačius turiningiausius veikalus vien kaip pro savotiškos tekstūros medžiagas, paprastą puošybinį (dekoratyvinį) foną, kuris lengvai išgaunamas vaikiškais žaidimais bei diletantiškomis techninėmis priemonėmis.

Kęstučio Ramono kūryba kaip tik gana turininga, ji ne tiek dirgina, kiek  kalba. Kalba ir turi ką pasakyti. Kitaip sakant, ji parodo, kas autoriui rūpi, t.y. kas jį jaudina, vilioja, žavi, užburia, glumina, slegia ir sukrečia. Vienur toji „kalba“ yra abstraktesnė, kitur – konkretesnė. Bet niekada ji nevirsta pasimaivymu, pažaidimu, žongliravimu,  dekoratyvine gražmena. Tai „kalba“ apie pasaulio jaukumą, gamtos gyvybinį veržlumą ir mikrokosmoso mįslingumą, apie istorijos ir mitologijos artumą kiekvienam žmogui. Ir visur nepaprastas santūrumas. Niekur nematyti jokio agresyvumo siautulio, jokio avantiūrizmo, jokio įmantravimo, jokio vertimosi per galvas. Tik tai, kas būtina. Čia jau kaikas iš induistinės savitvardos ir ramybės. Kiekvienos dėmelės, kiekvieno taškelio subalansavimas sieja kūrinius su pačia brandžiausia klasikine tradicija. Jis nesitaško spalvų fejerverkais. Čia jis didelis asketas. Visko tik tiek, kiek būtina. Kiekvienas paveikslas turi savo atsargiai parinktą, tik jam vienam deramą koloritą. Koloritas jam yra ne tik konstruktyvinis paveikslo komponentas, bet ir simbolinis jo visraktis o gal net ir mistinis kodas. Spalvomis jis paženklina ir tam tikras objektų klases:  švelni žaluma – gyvąją gamtą ir žemę, melsvumas – vandenį ir dangų, raudonumas – žiedų klestėjimą, plytinis rausvumas – miesto sienas, rusvumas – kalną ar uolą, rusvas gelsvumas – atvaizdo archaiškumą ir meno objekto skirtumą nuo realaus kūno, juodumas – gyvenimo dramatizmą, požemį ar išryškina baltų linijų ornamentiką. Ši simbolika labai šiltai pristato  ir egzotišką viduramžių Vilnių, surakintą  apsauginių sienų.

Pats įdomiausias šios kūrybos bruožas, matyt, kyla iš kaligrafo meistrystės, kurią jis virtuoziškai susaisto su grafiniais piešiniais ir tapyba. Čia itin aiškiai krinta į akis, kaip išradingiausių linijų rezginiai, jų išsišakojimai ar ištisos puokštės bei pynės virsta piešinio krūmokšniais, medžių šakomis ar žievėmis, o šios savo ruožtu netikėtai tampa ne visada lengvai įžiūrimais veidais, kūnų siluetais, jų plastiškais gestais ar ištisais žmonių tuntais, suspaustais, bet nepalaužtais, užgožtais, bet  gracingais ir oriais. Neretai matyti, kaip nuo pat apačios elementariu brūkšniavimu pradėta konstrukcija,  originaliai integruodama dailės šakas viena į kitą, darosi kūriniu, kalbančiu ne tik apie viso pasaulio gimininį vieningumą, bet ir savaip reikalauja rimto bei kruopštaus atsidėjimo, kad su jų struktūros atskleidimu iki pat viršūnės būtų iššifruotos ir jų semantinės paslaptys. Bet kaip tik tada ir negali apsiginti nuo įkyriai persekiojančio klausimo, ar dar yra daug likę mūsų krašte žmonių, kurie tikrai yra pasirengę atsidėti tokiam įsižiūrėjimui ir įsiskaitymui. Juk tam reikia sąlygų, laiko ir susikaupimo. Juolab kai tiek daug konkurentų, o dar daugiau gundymų ir pagundų.

Gal ir stebėtis nereikia, kad šitaip atsitinka. Kad tokia mįslinga kūryba prabėga pro mūsų atbukusias akis, ypač kai niekas pirštu neparodo, kokie turtai čia slypi, kokia įvaizdžių  koncentracja yra sutelkta. O mes visi, pavargę nuo įspūdžių ir prabėgę pro šalį, nuskubame prie tų darbų, kurie yra  mus pririšę prie kasdienės gamybos ir vartotojiškumo.

Gal vis dėlto šį tą reiškia, kad Kęstučio Ramono darbai yra saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje, Berlyno nacionalinėje galerijoje, Danijos Frederikshavno „Kunstmuseum“, Amsterdamo „Myra” galerijoje, Lenkijos Malborko pilies muziejuje, Čikagos Čiurlionio galerijoje, Ontario Laono galerijoje Kanadoje, Kanados Otavos universitete, Joensu dailės muziejuje Suomijoje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje.

Advertisements