Apie parodos atidarymą Arkos galerijoje rašo Lidija Veličkaitė, „Lietuvos aidas”, 2016-01-30.

LA 20160130-02            LA 20160130_01

Parodos įrašą ir pokalbį su autoriumi įrašė LRT laida „Linija. Spalva. Forma”.

Parodos ekspozicijos detalės:

 

Prof. Ona Voverienė apie parodą Arkos galerijoje

Retrospektyvinė dailininko Kęstučio Petro Ramono paroda buvo atidaryta sausio 19 dieną prestižinėje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka”. Veikė iki vasario 6 dienos.

Retrospektyvinė  parodoje eksponuojami 57 Kęstučio Ramono paveikslai, sukurti 1967-2014 metais – piešiniai, šilkografijos ir monotipijos atspaudai, mišrios technikos spalvoti darbai. Nors dėl ekspozicinio ploto apimties už šios parodos ribų liko kita gausi dailininko aruodo dalis – jo aliejinė ir akvarelinė tapyba, ekslibrisai, kaligrafija – čia visgi atsiskleidžia nuosekli, dar nematyta dailininko kūrybinio kelio seka, paaiškėja ryšiai tarp tolimų viena nuo kitos disciplinų: dizaino, piešinio ir tapybos. Paroda – tarsi mokslinis „įrodymas“ Kęstučio Ramono nuo pat 1967 metų siektos ir įgyvendintos abstrakčiojo meno, ekspresionizmo ir dekoratyvaus realizmo sintezės.

Kaip rašoma parodą lydinčiame informaciniame žodyje: „Kęstučio Ramono kūrybai būdingas įvairiapusiškumo siekis, intelektinis smalsumas, pasireiškiantis ne tik kūrybos sričių gausa, bet ir stilistiniais bandymais, kiekvieną dešimtmetį atnešantiems naują kryptį, naują estetinės raiškos sistemą. Septintajame dešimtmetyje menininkas susidomėjo abstrakčiąja daile, tačiau retai tuos kūrinius rodydavo… Parodoje matome didžiulę grafinių linijų įvairovę nuo plačių mostų iki švelnių brūkšnelių ir taškelių. Tiksli kaligrafo ranka sukuria kaskart naują emocinį ir psichologinį scenarijų: trapumas arba jėga, elegancija arba brutalumas, džiaugsmas arba nerimas.“.

Jubiliejinėje parodoje nemaža paveikslų, sukurtų septintajame dešimtmetyje: „Kaukazas. Chosta“ (1967); „Zina“ (1967); „Alė“ (1967); „Besimaudanti“„ (1967); „Poza“(1967); „Šagane“ (1967); „Pavasaris“ (1967); „Trys mergelės“ (1968); „Jaunystė“(1968). Chronologiškai pirmieji parodos paveikslai, tai savarankiško dailininko kelio pradžia. Šio laikotarpio grafinė linija – lengva, elegantiška, drąsiai bandanti prilygti (nenurungti) ir polemizuoti su gamtos kuriamąja galia, ieškanti unikalaus ir būdingiausio gyvosios ir negyvosios gamtos dariniuose.

Aštuntasis dešimtmetis dailininko kūryboje – tai tolesnis savojo kelio mene įtvirtinimas, plėtojama lietuviškoji abstraktaus ekspresionizmo kryptis: „Dviratininkai“ (1971); „Požeminių trasų tiesėjai. I“ (1975); „Požeminių trasų tiesėjai. II“ (1976);  „Milda“ (1978); „Eglė“ (1978); „Poetas“ (1978); „Pajūrio pušys“ (1980);  „Kopos (1980); „Senieji Trakai“ (1980): „Senasis Vilnius“ (1978); „Seni Vilniaus mūrai“(1978); „Pakeleiviai iš Ratnyčios“ (1977); „Močiutė sengalvėlė“ (1977); „Liškiavos Agota“ (paminklas 1863 metų sukilėliams, 1980); „Gėlės Vilniui“ (1980) „Neravų kaimo kryžius“ (1981); „Prie žaliųjų versmių“ (1972); „Gamtos motyvas“ (1972).

Stipri kaligrafo ranka matyti devintojo dešimtmečio piešinių tušu serijoje. Matoma pasiekta meistrystė lengvu potėpiu išreikšti žmonių jausmų ir emocijų pasaulį: „Valstietis iš Ratnyčios“ (1981); „Povilas“ (1982); „Kipras“ (1982); „Povilas iš Varėnos“ (1982) „Regina su knyga“ (1982).

Įdomios, išraiškingos, šmaikščios, tarsi iš lietuvių mitologijos tolių atplaukusios 16 litografinių piešinių-iliustracijų „Baltaragio malūno tema“. Šios 9 dešimtmečio pabaigoje sukurtos puikios iliustracijos anuomet liko be leidėjo, taip ir tebėra pamirštos ligi šiol.

Naujų grafikos ir tapybos sintezės galimybių paieška matyti paveiksle „Nakties nerimas. Sausio 13-oji“. Ji tęsiama ir išvystoma spalvingų paveikslų cikle „Gamtos vizijos. IV“ (2004); „Gamtos vizijos. V“ (2005); „Gamtos vizijos. Audra“ (2005) „Ežerėlis „Mergelės akys“ (2006); „Pavasaris Veisėjuose“ (2008); „Veisėjų ežero pakrantė“ (2009); „Veisėjų uosis“ (2008). Apie šį dailininko kūrybos laikotarpį menotyrininkas G. Rotulaitis parodos anotacijoje rašo: „tradicinė grafika ištirpsta spalviniuose paskutiniųjų metų ieškojimuose. Abstraktus K. Ramono ekspresionizmas čia pilnai išsiskleidžia ir neša autorių į paslaptingą gamtos ir kosmoso (greičiausiai ne mūsų galaktikos) pasaulį“. Panašu, kad šis dailininko periodas charakterizuos jį, kaip išskirtinės meno krypties kūrėją Lietuvos dailės ir apskritai kultūros istorijoje.

Jubiliejinės parodos atidaryme kalbėję dailininko Kęstučio Ramono kolegos, menotyrininkai ir jo mokiniai akcentavo jubiliato kūrybos aukštą profesionalumą. Kultūrologas prof. Krescencijus Stoškus nustebęs kalbėjo, kad būtent dėl galimybės parodoje pamatyti ilgalaikę dailininko kūrybos perspektyvą pažino visai kitokį, dar turtingesnį dailininko sukurtą pasaulį, žavėjosi jo gebėjimu sukurti „mikro ir makro vaizdinių žaismą, praturtinantį kūrinį smulkiomis detalėmis. Iš arti pažvelgus netikėtai atsiskleidžia detalių ir faktūrų gausa. Kad ir „Veisėjų uosis“. Kiek ten viename medyje, kuriame atsiveria visas kosmosas, brangenybių, ir kaip vienoje  plokštumoje visa tai sutelpa. Filosofas stebėjosi paveikslo racionalumu, taisyklingumu, spalvų derme. Tokią harmoniją tik gamtoje dar gali aptikti“ (Veličkaitė L. Jubiliejinė muzika pulsuojančių paveikslų paroda // Lietuvos Aidas. -2016, saus.30, p. 2).

Dailininkė Ramunė Vėliuvienė, kalbėjusi parodos atidaryme, prisiminė bendravimo su dailininku Kęstučiu Ramonu metus, kai jis buvo Dailininkų sąjungos grafikos sekcijos pirmininku.

Ji aukštai įvertino dailininko organizacinį talentą, kai jis per Dailės fondą ir Dailės kombinatą Vilniuje gebėjo gauti užsakymų dailininkams visoje Lietuvoje, kurie padėjo išgyventi jauniems grafikams. Dailininkė papasakojo apie sovietiniais metais išradingai K. Ramono reprezentuotą Lietuvos meną užsienyje, puikių lietuvių grafikų darbų kolekcijų sudarymą ir jų parodų organizavimą užsienyje. Tose parodose ne vienas Lietuvos menininkas buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais, pakylėtas ir nuteiktas naujiems kūrybiniams žygiams.

Dailininko pedagogo Kęstučio Ramono buvusi mokinė, dabar galerijos „Arka“ direktorė Dovilė Lina Tomkutė-Veleckienė pasakojo, kaip Mokytojas Kęstutis Ramonas kantriai ir stropiai mokė savo auklėtinius piešimo meno: kompozicijos, braižybos, šrifto ir kokių tik įmanoma grafinių gudrybių. Jis mokė ne tik meno, bet ir pačių meno pagrindų, bendravimo kultūros, gebėjimo rasti tinkamus žodžius konfliktinėse situacijose, pagarbos kolegų ieškojimams ir kūriniams.

Parodos atidaryme dalyvavusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė su nuoširdžiu susižavėjimu kalbėjo apie jubiliato kūrybą, jo dailės darbus, taip pat apie jo turtingą dvasinį pasaulį, jo meilę žmonėms ir švelnų bendravimą su jais. Jos nuomone,  tas jo dvasinis pasaulis, jo darna ir elegancija ir lemia jo darbuose vyraujančią darną ir harmoniją. „Kiekvienas iš mūsų, ką turime širdyje, ką spinduliuojame žmonėms, kaip sugebame pateikti savo meilę žmonėms, tokie mes ir esame‘, – apibendrino savo mintis kalbėtoja, jubiliejaus proga įteikdama dailininkui K. P. Ramonui Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės raštą, dėkodama už turtingą parodą ir linkėdama jubiliatui sveikatos, kūrybinių minčių, ištvermės ir toliau spinduliuoti gėrį, darną, harmoniją savo kūriniais ir buvimu (Veličkaitė L. Ten pat).

Jubiliejai ir parodos, kaip ir visos šventės, praeina…  Tačiau prisiminimai apie juos ilgai plazdena mintyse, akyse ir širdyse. Norėtųsi dailininkui K. Ramonui, poetės Janinos Degutytės žodžiais palinkėti:

Nesakyk, kad jau pavasaris praėjo.

Tik įsiklausyk – jis čia!

Nors ir ievos žiedus jau seniai paliejo,

Nors ir varpos rugio išplaukė į vėją….

O vis tiek – jis čia!

 

Advertisements