Tags

Prof. habil. dr. Ona Voverienė. „Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2011) » 2011 m. gegužės 19 d. Nr. 10 (454)

Nedaug gyvenime sutikau kūrėjų su ypatinga, sunkiai žodžiais išreiškiama karališka žyme, jų siluete, laikysenoje, veide, veikloje, bendravime su žmonėmis. Jie buvo įvairių profesijų – poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, diplomatas Stasys Lozoraitis, kunigas prelatas Juozas Prunskis, kardinolas Audrys Bačkis, poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Kęstutis Genys, knygotyrininkas Levas Vladimirovas, gamtosaugininkas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, pedagogas psichologas Vladas Voveris, diplomatas Antanas Dambrava, dailininkas Kęstutis Ramonas…

Visi jie panašūs – visų pirma didžia, gražia siela, susikaupimu, santūrumu, būdo švelnumu, geranoriškumu, įgimta elegancija ir, matyt, labai nelengvai išugdytomis aukštos kultūros savybėmis, išskiriančiomis juos iš visų kitų, atkreipiančiomis į juos daugelio žvilgsnius. Mokslo ir mūsų kultūros istorijai nebūdinga kalbėti apie jų subjektus, mums svarbu tik jų pasiekimai. O juk jaunųjų kartų ugdyme svarbiausia yra asmenybė, jos įkvepiantis pavyzdys. Juk tik asmenybė gali išugdyti asmenybę. Pagal jas kūrėjas matuoja ir save, stengiasi būti į juos panašus. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų Tautos kultūroje tiek maža tyrimų, atskleidžiančių kuriančios asmenybės vidinį pasaulį, išryškinančių jos įtaką talentų ir asmenybių tapsmui – ir ne tik savo kūryba ir jos rezultatais, bet ir asmeninėmis savybėmis, net ir savo buitimi, darančių juos pavyzdžiais, siektinais idealais.

Advertisements